Lithuania-Poland-Russia ENPI Cross-border Co-operation Programme 2007-2013
Naujienlaiškis
Projekto partneriai





Prisijunkite

   

MIESTAS KAIP OEUVRE

Interviu su Sociologe, dr. DALIA ČIUPAILAITE

Projekto „Close Stranger“ baigiamojoje konferencijoje skaitėte pranešimą tema „City Sound as Oeuvre” gal galite trumpai pristatyti ir pakomentuoti savo pastebėjimus?

Atidžiai ausiai jis ošia kaip kriauklė (Lefebvre 2007; 20).

Miestai, kaip mus moko klasikinė miesto sociologija, yra svetimųjų kupinos vietos, svetimųjų, susvetimėjusių, atskirtų kasdieniame gyvenime, vietos ir erdvės. Fiziškai artimi, bet socialiai nutolę svetimieji sudaro minią, galbūt publiką, o gal srautą. Srautas egzistuoja laike, kuria ritmą (yra ritmas). Svetimieji pasineria į miesto ritmus kaip Michel’io de Certeau aprašyti vaikščiotojai, kurie žingsniais kurpia miesto audinį, tačiau jo neatpažįsta. Svetimieji mieste kaip ir kiti aktantai (ne žmonės ir net ne gyvos būtybės) kuria miesto garsų kraštovaizdį. Kūnai kuria garsus (ne tik žmonių, visi gyvi ir negyvi kūnai), kurie koncentruoja miesto ritmus. Ritmų garsai yra, laikinos, nykstančios struktūros erdvėje, efemeriški jie palieka mažesnį pėdsaką negu anonimiškų vaikščiotojų žingsniai de Certeau mieste. Tačiau šie garsai kartu yra stabilūs ir atpažįstami. Priklauso kievienam, bet neatpažįstami kaip tokie. Toks miesto garsų kraštovaizdis yra kolektyvinis meno kūrinys, Lefebvre’o aprašytas oevre. Jis nepriklauso niekam, tačiau įtraukia visus ir viską, kuriantis bendrumui, kurio neatpažįsta jo kūrėjai, susiejami mistiško ir kasdieniško ryšio, nykstančio, tačiau nuolatos esančio, atpažįstamo kaip vietų tapatumas. Kai miestas nebekuriamas kaip oevre, strategijos dominuoja prieš taktikas, miesto erdvės kuriamos kaip produktas, garsas lieka kaip laisva kasdienių veiklų liekana. Kas yra šie svetimieji? Kaip jie susiję su miesto ritmais? Kaip miesto ritmai susiję su garsais? Koks šios garsų strukūros potencialas sukurti ryšius tarp nepažįstamųjų? Ar menininko vaidmuo galėtų būti pagauti šiuos garsus ir padaryti juos suvokiamus? Kaip ritmų analitikui išgirsti kupiną prasmės dienos triukšmą, murmėjimą ir per patirtį priartėti prie konkretybės? Ar tai leistų svetimiesiems peržengti ribas, atpažinti save bendrybėje?

Kaip apibrėžtumėte miesto ritualų sąvoką? Kokia jų struktūra?

Ritualas – prasmingas pasikartojantis veiksmas, ar kartojamas veiksmas, kuriam suteikiama prasmė, ir kuris, kadangi tai miesto ritualas – prasmingai susieja su aplinka. Miesto ritualas – prasmingai susieja miestietį ar miestiečius su miestu. Tokie ritualai gali būti įvairūs, nuo labai specifinių religinių švenčių, iki skulptūros patrynimo tikintis sėkmės, pinigėlio įmetimo į fontaną ar asmeninių ritualų. Ritualai gali būti specialiai konstruojantys prasmę, o gali būti susieti su atsikartojančiais miestietiško gyvenimo ritmais, kurie skiria ir jungia mieste pulsuojančias gyventojų, praeivių, turistų ir įvairiausių miesto lankytojų bangas.

Ritualai integruoja ar atskiria?
Atitinkamai tokie ritualai gali tiek sieti, tiek skirti. Gali sutelkti skirtingus žmones, o gali panašius. Gali egzistuoti paraleliai ar skatinti priešiškumą, žiūrint į ką jie yra nukreipti.

Koks yra garsų vaidmuo mieste? Garsovaizdžio poveikis viešosioms erdvėms?

Garsai mieste tiesiog yra, arba jų nėra, jei nėra juos skleidžiančių žmonių, daiktų, gyvūnų ar ko kito. Garsai yra kaip liekamasis elementas. Bet vieni garsai sukelia malonų jausmą, kiti mažiau. Paukščiai, vanduo sukelia malonesnį jausmą negu gatvės tvarkymo darbai.

Kokios idėjos Jūsų akimis padėtų peržengti tokių socialinių ir kultūrinių takoskyrų, kaip vietiniai ir svetimi, menininkai ir publika, menas ir meno kritika, ribas?

Priklauso nuo to, koks toks svetimųjų ribų peržengimo tikslas. Viena vertus – miestai yra nepažįstamųjų pripildytos erdvės. Ir šie nepažįstamieji savo veiklomis kuria meisto garsus, neatpažindami jų kaip kolektyvinio meno kūrinio. Kita vertus – miestą sudaro skirtingos socialinės grupės, ir jų garsai taip pat tampa politišku ar galios santykių klausimu – kas ir ko nenori girdėti? Ar girdisi mieste vaikų balsai, riedlenčių dardėjimas šaligatviu?

Garsai, kaip miesto įvaizdis? Kaip manote, koks yra laiko, garso ir vietos santykis? Kokią įtaką garsiniam kraštovaizdžiui daro vietos praeitis?

Erdvėje jaunatys kūnai, nebūtinai gyvi ir nebūtinai žmonių – sukelia garsą. Garsas, kaip pėdsakas, veiklos liekana, pasekmė. Todėl garsų kraštovaizdis mieste dažnai nepastebimas, kartais varginantis, o kartais žavintis. Garsai – garsų kraštovaizdis sudaro tą nuo veiklų, daiktų, kūnų kylančią visumą. Kiekvienas miestas (potencialiai) turi savo specifinius garsus. Kaune ar Vilniuje miestą raižo artėjančio troleibuso garsas, Lisabonoje – stabdomo tramvajaus. Garsai atskleidžia, kokių grupių žmonių, kokių veiklų, kokių kitų, nebūtinai žmogiškų veikėjų yra mieste (nuo kačių iki troleibusų, varpinių ir gatvės prekiautojų, vėjo medžiuose, grindinio akmenų). Todėl garsai taip pat yra istoriški – kintantis daiktų materialumas ir kintančios veiklos formos susietos ir su kintančiais miesto garsais.