Lithuania-Poland-Russia ENPI Cross-border Co-operation Programme 2007-2013
Naujienlaiškis
Projekto partneriai





Prisijunkite

   

J. Dobriakovo namų jausmas

Rimantas EIVENIS

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre vyko baigiamoji ES projekto „Close Stranger“ konferencija „Taip toli, taip arti“, skirta miesto ritualams, erdvėms ir jų sąsajoms su garsu aptarti. Pranešimą „Įgarsinant miestą: teorinės įžvalgos“ skaitęs Jurijus Dobriakovas gvildeno miesto ritualų ir namų jausmo, savo vietos mieste santykį. Menotyrininko kalbą persmelkė netikėtos asmeninės patirtys, pergyvento laiko refleksijos. Tad pakvietėme J. Dobriakovą dar kartą prie jų sugrįžti.

Arčiau nei anksčiau

– Gimėte Sovetske (buv. Tilžė, Tilsit), užaugote Klaipėdoje (buv. Memel), dabar jau dešimtį metų gyvenate Vilniuje (buv. Wilno, Vilna). Ar ilgai trukę, tačiau pernelyg neužsitęsę sėslumo periodai jus paskatino gilintis į vietos fenomeną?
– Taip, vieta man niekada nebuvo savaime suprantamas dalykas. Nors buvau visose tose vietose fiziškai, turėjo praeiti nemažai laiko, kol „prisijaukinau“ jas ir savo sąmonėje. Tada atsirado poreikis apmąstyti šias patirtis, suprasti, kas mane su visomis tomis vietomis sieja, kiek jos yra „mano“ vietos, kokia jų istorija. Kokie tos istorijos pėdsakai neišliko fizinėje erdvėje, bet dar yra tam tikru būdu jaučiami vietos dvasioje. Dabar galėčiau pasakyti, kad esu arčiau jų nei bet kada anksčiau. Nors tikriausiai vis dar lieka šiokia tokia distancija.

– Pagrindinė jūsų pranešimo tezė: tam tikrą vietą, vietovę, erdvę galime pavadinti sava tik tada, kai joje jaučiamės esantys namuose; kažkas joje bent iš dalies mums turi priminti namus. Be ko „namų“ sąvoka jums nebūtų išsami?
– Namais bet kokią vietą galime pavadinti tik tada, kai joje atliekame ką nors daugiau nei vien tik kasdienius funkcinius veiksmus: darbas, poilsis, apsipirkimas ir t. t. Namai yra vieta, kurią mes norime tyrinėti ir kultivuoti, prie kurios klestėjimo prisidedame, užuot likę tik jos vartotojais. Kitaip tariant, namai yra kažkas daug didesnio už tiesiog „gyvenamąją vietą“.

Kai mūsų dar nebuvo

– Rengdamasis kelionei į kitas šalis, miestus, stengiuosi pasidomėti jų istorija ir, jei leidžia laikas, būtinai – literatūra. Mat norisi apčiuopti vietos gyventojų mąstymą, mentalinį, emocinį ir metafizinį turinį, kuris maitina konkrečios tautos ar miesto bendruomenės tapatybę. Ar būtent tokį domėjimąsi konkrečia vieta Lucy Lippard vadina „istoriniu žinojimu“, žinojimo „iš patirties“ priešprieša?
– Taip, manau, kad tai yra būtent tai, apie ką kalba L. Lippard. Tokiu būdu galime ir vietas, į kurias atvykstame pirmą kartą, paversti kažkuo panašiu į namus. Kita vertus, lygiai taip pat galime elgtis ir su ta vieta, kurioje esame nuolat. Man pasitaikė atvejų, kai žmonės praktiškai nieko nežino apie vietos, kurioje gyvena, istoriją – tik tai, ką aprėpia jų tiesioginė patirtis. Dažniausiai tie žmonės, žinoma, nejaučia su ta vieta jokio stipraus ryšio. Esu įsitikinęs, kad būtina galvoti apie tai, kas vyko ten, kur dabar gyvename, tada, kai mūsų pačių dar nebuvo šiame pasaulyje.

Likę vaizduotėje

– Kaip toponimikos tyrimai, vietovardžių žemėlapio kūrimo ritualas jums padėjo atrasti asmeninį santykį su namais?
– Labiausiai tokie pratimai padėjo man suvokti namų daugialypumą. Tapo įdomu galvoti apie tai, kaip skirtingi tos pačios vietos vardai gali keisti jos dvasią: kaip vietovardžiai kuria skirtingus istorinius, politinius, kultūrinius pasakojimus apie tą pačią vietą, kaip jie konfliktuoja tarpusavyje. Labiausiai tai jaučiama dabartinėje Kaliningrado (Karaliaučiaus) srityje, kur praktiškai visos vietos turi bent kelis istorinius pavadinimus.

– Ar tai konkretus žemėlapis, ar labiau „mentalinis, dvasinis“?
– Šis žemėlapis yra konkretus. Tačiau jis turi ir mentalinį sluoksnį, nes kai kurie jame pažymėti vietovardžiai yra nebenaudojami. O tai reiškia, kad tam tikra prasme ir tos vietos, kurias tie vietovardžiai įvardijo, yra dingusios. Pavyzdžiui, nors Sovetskas yra toje pačioje vietoje, kur buvo miestas Tilžė, pastarosios jau nebėra, ji liko tik vaizduotėje.

Geismo objektai

– Užkopti į aukštesnį „namų“ kategorijos suvokimo lygmenį jums padėjo performatyvūs pasivaikščiojimai po Vilnių – menininko Vitalijaus Červiakovo rengti „TylĖjimai“. Koks šios praktikos ryšys su romantinėmis Paryžiaus bastūnų (Parisian flâneurs) pramogomis ir „Situationist International“ judėjimu? Ir kur randasi takoskyra?
– Pagrindinė sąsaja yra pati idėja, kad miestas gali tapti ne tik „konteineriu“ kasdieniam egzistavimui, bet ir beveik erotiniu geismo objektu, kurį galima susitelkus stebėti, tyrinėti, jautriai reaguoti į jo erdvių poveikį savo sąmonei ir emocinei būsenai. Vitalijaus „TylĖjimose“ viso šito buvo su kaupu. O skirtumas tarp jo praktikos ir, sakykime, situacionistų psichogeografinių idėjų yra pirmiausia toks: pastariesiems jos daugiausia ir liko tik idėjomis – praktikos, kaip pastebėjo keli teoretikai, buvo gana skurdžios. V. Červiakovas savo ruožtu tai įgyvendina realiais ritualizuotais veiksmais. Beje, tas ritualizavimas – tam tikrų pasivaikščiojimo taisyklių įvedimas – jo performansus skiria ir nuo Paryžiaus bastūnų, nes jiems buvo svarbiau tiesiog judėti miesto erdvėje be jokio tikslo.

Nematomos praeitys

– Pasitelkęs vietovardžių žemėlapį ir išėjęs į psichogeografinį pasivaikščiojimą, galiausiai pasiekėte „namus“. Tačiau netikėtai jiems suteikėte gana netvarų sapno būvį. Esą sugrįžti į juos galima, tačiau tik sapnuose. Jautiesi kaip tas filmo „Nulinis miestas“ herojus: lyg ir namuose, tačiau suvoki, kad jiems iki galo nepriklausai. Kad įveiktum diskomfortišką nuotolį, siūlote virsti „kitu“. Norisi paklausti – kuo? Truputį vietiniu? Adaptuotis?
– Tas savęs pavertimas „kitu“ leidžia suvokti, kad namai priklauso ne tik tau vienam. Čia gyvena ir gyveno daug kitų žmonių, kurie kartais yra arba buvo radikaliai kitokie nei esi pats. Svarbu imti juos domėn, suvokti, kad jie yra šalia, įsisąmoninti visas nematomas vietos praeitis ir kultivuoti savotišką kuklumą vietos atžvilgiu, nesisavinti jos. Būtent pasivaikščiojimai mieste, ypač gana netikėtomis trajektorijomis, leidžia suprasti, kiek toje vietoje yra sapniškų elementų ir tikro, nesumeluoto kitoniškumo, kurio akivaizdoje ir pats jautiesi šiek tiek „pašalinis“. Nors ir puikiai suvoki, kad čia yra tavo vieta.

Iš pakraščių į centrą

– Kokie ritualai būdingi Klaipėdai ir kuo šiuo požiūriu savitas Vilnius?
– Sakyčiau, Klaipėdos ritualai yra stipriai pajungti vartojimo instinktams – klaipėdiečiams visuomet reikia ypatingų progų (pvz. didžiųjų miesto renginių), kad jie išeitų į miesto centrą. Net viskas, kas yra susiję su jūra, yra sutalpinama į kažkokias formalias progas – Jūros šventę, laivų regatas ir t.t. Kitu metu miesto gyventojai tiesiog keliauja į darbą arba į prekybos centrus, o vasarą galbūt dar prie jūros. Miesto centras ir senamiestis dažnai lieka neužpildyti jokia ritualine veikla. Tuo tarpu Vilniuje žmonės yra labiau linkę pilnai išnaudoti miestą, čia centras beveik niekada nebūna tuščias, ir žmonės jame ne tik juda pragmatiniais tikslais, bet ir užsiima įvairiomis žaidybinėmis veiklomis.

– Jūsų pranešimas įdomus tuo, kad jį grindėte itin asmeniškomis patirtimis, susiejote su savo likimu, gyvenimo istorija. Tad galiausiai maga paklausti, kuriame mieste jaučiatės esąs namie?
– Labiausiai namie šiuo metu jaučiuosi Vilniuje, nes šį miestą kol kas įdomiausia tyrinėti. Tačiau džiaugiuosi, kad bėgant laikui ir Klaipėda vis labiau tampa sava vieta.