Lithuania-Poland-Russia ENPI Cross-border Co-operation Programme 2007-2013
Naujienlaiškis
Projekto partneriai





Prisijunkite

   

EKSPEDICIJA SU GEOGRAFINĖMIS PASTABOMIS

Matytų gatvių ir užeigų, namų ir šventyklų pavadinimai pamažu traukiasi iš atminties, virsdami ilgesiu, nostalgija. Rišlus kelionės iš Klaipėdos į Kaliningradą ir Gdanską tekstas – tavimi apgyvendintas pasakojimas, apkibęs nugirstomis istorijomis, bičiulių aforizmais – pamažu ima trūkinėti, irti. Tad reikia skubėti. Because he knows his time is short. Šis pasakojimas, ką ir sakyti, remiasi skuboto, tekino stebėjimo sukeltais ekspromtais.

Knyga. Kad būtų įdomiau, į Kaliningradą pasiėmėme Kristijono Donelaičio „Metus“, o į Gdanską – Guenterio Grasso „Skardinį būgnelį“.

Pasienis. Kaliningrado pasienis. Kartodamas šešiapėdžius burtažodžius, mėginu gaivinti automobilio langu lėtai šliaužiančius tyrus, pakelti lauko akmenį ir rasti bent vieną užuominą, kad čia kadaise būta lietuvninkų pasaulio.

Kažkur ties duty free. Iš būtojo laiko svyranti šaka moja nusiskinti žiedų – atminties herbariumui.

Viza. Į uniformą įvilktas rusų pasienietis yra pirma ir paskutinė būtybė, kurios egzistavimą gali racionaliai pateisinti. Elgiasi mandagiai, teiraujasi kelionės tikslų. Susidomi kolegės nuotrauka Irano vizoje, šypteli matydamas jos plaukus dengiančią skarą.

Pasirinkimas. Kitas postas. Ekologinis mokestis. „Vam po zakonu ili po sovesti?“  („Jums pagal įstatymą ar pagal sąžinę?“), – klausia ekomuitininkas. Ilgai nepratariu nė žodžio, bandydamas iššifruoti – kas man kainuotų daugiau? „Ubili duševnoj prostotoj“ („Žudantis dvasinis paprastumas“), – pagaliau ištariu. „Jeigu šįvakar atgal negrįžtate – mokėsit 100 rublių mažiau, o čekio galit neimt“, – paaiškina pareigūnas. Tai reiškia „po sovesti“.   

Proporcijos. Įleisti vidun, stabtelime Rybačyje (Рыбачье) miestelyje, prie Kario Išvaduotojo. Žemaūgis, didgalvis, liūdnas Karys – lyg raidos sutrikimo prislėgtas vaikas, kurio nepriima į darželį: „там, в парке“ („tenais, parke“). Dabar jo keistos proporcijos yra smagus praeities pokštas ir minėto siurrealizmo pavyzdys: dar visai neseniai į absurdo proporcijas buvo spraudžiama daugelis Rytų bloko šalių.

Pergalė. Kokių pergalių Karys pasiekė, demonstruoja lūšnelė centrinėje Pergalės gatvėje. Tarsi jo geležiniu kumščiu gavusi per kepurę, troba tapo labiau sukalbama – iškalbingesnė už bet kokią sovietų retoriką.

Vokiška kokybė. Pernai Gagarino gatvėje dūmijo cerkve vadinamos kirchės stogas. Įspėtas popas tik numojo ranka: „Et, senas kaminas, vokiškas“.  Vokiškas, suprask, „laikė“ 100 metų ir dar tiek pat veiks.

Niekur nedingsi. Prie paveldo ir geopolitikos temų šioje kelionėje grįšime dar ne kartą.

Sutrumpinta. Judame srities centro link. Kai lieka „два шага до бака“ („du žingsniai iki bako“), į akiratį ima brautis tarsi susmogti pavadinimai: „Surgutneftegaz“ („Surguto nafta ir dujos“), „Šinmontaž“ („Padangų montavimas“). Kuriame naujadarus, kurie būtų suprantami trimis kalbomis, kartojame juos, mėgaujamės šiuo lingvistiniu disneilendu.

Mother Russia. Už automobilio lango driekiasi nedirbami, apžėlę laukai – tarsi praeities metafora. Jaunų rusų galvos jau atsuktos į Vakarus. Kaliningrade užaugo karta, kuri su Didžiąja motina neturi tiesioginio ryšio. Jaunimas varinėja liberalias kalbeles, braižo europietiškos ateities vektorius.

Apokalipsė. Miestas, kurio senos žaizdos tebežioji urbanistiniame kraštovaizdyje, kurio griuvėsių akmeniu vis dar grindžiami nuo centro tolstantys takai, ypač tinka meninei archeologijai. Taip, šios žemės paviršiuje praeitį pavyko pakeisti. Tačiau mėginimas ją paslėpti čia kaip niekur kitur patyrė didžiausią nesėkmę. Apokaliptine Kaliningrado metafora tapo, regis, laivu plaukiančios senosios miesto Katedros vaizdas pro blokinio devynaukščio bromą.

Gavrošas. Aleksandra, kuria mintyse pakrikštijau Kaliningrado gavrošu, cigaretę rūko kone perkandusi dantimis.

Vėl kelyje. Kaliningrado įspūdžius prigesina lenkiški lūkesčiai. Netoli yra pasienis, kelio ženklas skelbia, jog važiuojame pro Novosiolovą. Pamenu, paprastas žodis „нездоровится“ („nesveikuoju“) mums kažkada suteikė džiaugsmo savo vaizduotės Balkanuose įkurti Nezdorovicos miestą, kuriame gyventų amžinai pagiringi ir šiaip linksmai nelaimingi žmonės. Novosiolovo vietovardžiui, be abejo, menančiam gilią praeitį, žiū, irgi nestinga žaismės. „Nevesiolovo, taip, Nevesiolovo“ („Nelinksmakalnis, taip, Nelinksmakalnis“), – kartojame, aptikę dar vieną krašto metaforą.

Pasas. Mūsų pasai juos sudomina ne juokais, nors jau ne kartą pro čia važiuota. Dviejuose – Irano vizos, viename – JAV, o kitame – leidimas į Muammaro Gaddafi`o laikų Libiją. Įtartina.

Švara. Lenkų pasienis ir pasienietė:

-          Jaki brudny samochód!(Kokia nešvari mašina!)

Vairuotojas:

-          Maskuojamės, pani! – ir čia parodome pasus su „keistomis“ vizomis.

Uniformuota pani irgi smalsi: klausinėja, kur ir ko važiuojame.

- Do „Laźni“ (į „Laźni“ –  taip vadinasi Gdansko Šiuolaikinio meno centras).

Lenkų kalba „laźnia“ reiškia pirtį.

Do laźni? Chyba juokaujame, šimtus kilometrų kardami dėl pirties?

-          Taip, mašinai jos tikrai reikia.

Kiaulė. Kaliningrade kolegos mestelėta pastaba: „Rusijoje gali legaliai būti kiaulė, va, kas yra gerai“ – teisinga tik iš dalies. Būnant ten, visą kelią lydėjo neįsisąmonintas jausmas, kad nesame saugūs. Tą supratome tik atsidūrę Lenkijoje. Čia pastebimai atgyjame, jaučiamės lyg namie. Formalaus bespredielo  tikimybė sumažėja iki minimumo, o greičio rodyklė mustangu strykteli virš komfortiško EURO 2012 vieškelio.

Tolyn. Akimirksniu pasikeičia ir kraštovaizdis. Tarsi mus vėl rodytų spalvotame kine. Rudų laukų kaip nebūta, kalvelės vilnija žalsvai ir gelsvai. Atrodo, įveikėme ne tik administracinę ribą, bet ir šoktelėjome laiku į priekį – iš ankstyvo pavasario į vasaros pradžią. Artėja Gdanskas, tad metas išsitraukti Guenterio Grasso būgnelį ir jo skarda prakalbinti Lenkiją.

Pilis. Pakeliui į Gdanską sukame iš pagrindinio kelio į Malborką, teutonų Marienburgą. XIII amžiaus pabaigoje Vokiečių ordino įkurta pilis – magistro rezidencija – kelia pagarbią nuostabą ir dabar.

Žalgiris. Pažyra ištisa serija istorinių refleksijų. Apie pagoniškąją Lietuvą, į kurios žemes iš šios pilies, tarsi iš modernesnės, vėlesnės epochos, buvo rengiamos „kultūrinės baudžiamosios ekspedicijos“. Apie čia kalintą Kęstutį, apie niekais nuėjusią lietuvių ir lenkų apsiaustį po Žalgirio mūšio.

Restoranas. Tačiau prisiartinus prie pilies mus „nelaisvėn paima“ ne ankstesnė amžių didybė, bet taikus lenkiškų valgių restoranas. Aidžiose menėse girdėti užsieniečių balsai, tarp kurių netrukus įpiname ir savuosius. Ramus, platus, pasitraukęs nuo pilies ir praeities reikalų, per iškirstą plynumą teka nuogut nuogutėlis Nogatas.

Žemė. Pažadėtoji kašubų žemė. Tas jos vidurys, kur keturiuose vienodos spalvos sijonuose netoli Bisau, priešais Rimkau, už Fyreko, Brentau plento pusėj, tarp Dirschau ir Karthauzo, atsukusi nugara į juodą Goldkrugo mišką andai sėdėjo Ana Bronski, glostoma paįstrižo lietaus ir rusenančių bulvienojų dūmo.

Jungtys. Tačiau užvis labiausiai rūpėjo Oskaro būgnelio skardėjimas. Kaip pavyks – bent geografiškai – suderinti G. Grasso romano vaizdiniją su tikrąja miesto schema? Šiuolaikiškai kalbant, ar suveiks programos, ar atitiks lizdai ir jungtys?

Pagaliau. Gdanską pasiekiame vėlai, jau sutemus. Naujojo uosto (Nowy Port) rajonas, kuriame praeis trys mūsų naktys, yra prie Negyvosios Vyslos žiočių, atokiau nuo miesto centro. Tad alkį teks malšinti netoliese, vienoje iš dviejų dar veikiančių užeigų. Mums pasiūlo „Baltijos perlą“ (Restauracja kawiarnia „Perła Bałtyku“). Šeiminėje „Baltijos perlo“ aplinkoje – maistą gamina mama, kelneriu dirba skeltadantis sūnus – gali bent truputį pajusti tos tikrosios, senobinės uostamiesčio atmosferos: greta visom kalbom dūzgia erazminis jaunimėlis, o arčiau lango sėdintys vyriškiai kartais persimeta ispaniškai.

Geografinė pastaba. Mums, lietuviams, išėjimas prie Baltijos reiškia Vakarų kryptį. Gdanske tai – Šiaurės kryptis. Vėjas. Nuolat jaučiame virš galvos kybantį Gotlandą.

Lažnia. XX amžiaus pradžioje Dancigo valdžia į vargingiausius miesto rajonus žengė ne tik su kultūros židiniais. Ji steigė pirtis, žmogaus sielos švarinimą pradėdama nuo kūno. Prieš trejetą metų po nuodugnios renovacijos „Laźnia“ įgijo dvasinio ugdymo funkciją. Kaip jos pastatas atrodė iki tol, galima pamatyti per „Google Street View“, apsidairius Dokininkų streiko gatvėje (ulica Strajku Dokerów).

Kavaleristai. Vienas „Laźnios“ apsaugininkų – tikras lenkų kavaleristas! Tiesa, jau įamžėjęs, nulipęs nuo žirgo, špagą pakabinęs malkinėje. Užtat kokios manieros!…„Tai ką, eisit šokt šiąnakt? – spraudžia savo klubus į tvisto judesius. – Kaip gi Lenkijoje nenueiti į šokius?“ Toks vienas pirmųjų jo klausimų. O antrasis – „Kas dabar jums bus?“ Kremliaus agresijos tema trumpai grįžta į dienotvarkę. „Tas, kas ir jums“, norėtųsi atsakyti, bet svečiuose esu vos kelias valandas ir dar nesugebu lenkiškai apversti liežuvio.

Žingsniai. Gdanskas. Čia vyksta G. Grasso „Dancigo trilogijos“ veiksmas: po dangumi, saulėtu iki debesuotumo, vaikšto mažasis būgnytojas Oskaras, Agnieška ir Janas Bronskiai, Herbertas Tručinskis. Mums, manau, vaikšto ir iki šiol.

Holivudas. Į pažintį su miestu vertėtų įeiti prie Auksinių vartų (Zlota Brama). Auksiniuose vartuose eksponuojamos dvi pokario nuotraukos, kuriose matyti Raudonojo tvano sunaikintas, biriais, suodinais kvadratėliais padalytas miestas. Iš šių vaizdų bus lengviau suvokti, jog visa miesto grožė, visos tos legendos apie judithas, kurių balsai, esą, girdimi pirklių namuose, tiesą sakant, yra prikelti iš griuvėsių. Gal todėl centrinėje aikštėje jautiesi lyg Holivudo pavilijone, apsuptas įstabių fasadų, už kurių, galimas dalykas, nėra jokių namų.

Restauracija. Senamiestį lenkai restauravo keletą pokario dešimtmečių. Pabrėždami flamandišką, itališką ir prancūzišką įtaką, jie atkūrė XVII amžiaus miestą. O prūsiškos tradicijos pėdsakus, lyg keršydami už amžinas vokiečių skriaudas, ignoravo.

Geografinė pastaba Nr. 2. Paradoksalu, bet tai, kas šiame projekte iš tikrųjų sujungė Klaipėdą, Kaliningradą ir Gdanską, yra vokiškasis geopolitinis paveldas. Kartais atrodo, jog keliaujame per Mėmelį, Kionigsbergą ir Dancigą. Klaipėdoje „prūsišką“ stengiamasi išsaugoti kur tiktai randama, tam tikslui kanonizuota net vargana tremtinė karalienė Luizė. Kaliningrade jis garbinamas kaip kokybės, racionalumo, berlynietiškos laisvės sinonimas. Gdanske jis tiesiog  yra.   

ŠMC. „Laźnia“ centre šiandieną veikia kelios parodų salės. Ir atsitik tu man taip! Atvykome įsižiūrėti į svetimšalį, o gavome tirtis patys. Eindhoveno menininkai pasiūlė išsitiesti psichoanalitiko kušetėje ir atlikti testą, kuris mano keliaujančią dulkėtą sielą suporavo su keletu ekscentriškų vyrukų iš jų personažų galerijos.

Atvirukas. Galima pasigrožėti Senosios Motlavos krantine – firminiu Gdansko „atviruku“. Pagrindinis jo akcentas, žinoma, yra legendinis viduramžių uosto kranas. Virš namų, lyg gynybinė siena stovinčių prie upės, aukščiu galynėjasi Senamiesčio rotušės ir Šv. Marijos katedros smailės. Nuo Senosios Motlavos atsispiria ir į senamiestį neria bene dešimt vėjuotų viduramžiškų gatvelių. Puošnios patricijų namų durys ir terasos, lietumi kliokiančios gargolos – viskas prikelta iš dokumentų, nuotraukų ir piešinių.

Pierogi. Turistų mažiau „išvalgyta“ vieta – pierogarniaU Dzika“. (koldūninė „Pas Šerną“). Fliaki,  placki i rachuniek.   (Fliakų sriubos, blynų ir sąskaitą).

Nojaus arka. Šv. Marijos Katedra yra didžiausias sakralinės paskirties plytų statinys visoje Europoje. Nuo Reformacijos iki Antrojo pasaulinio karo Šv. Marija iš aukštybių žvelgė į protestantus. Katedros prieangio palubyje dėmesį atkreipia į išorę išlindę laiptai. Lyg būtų atsiradę dėl matematinės statytojo klaidos. Atrodo, tai Nojaus arka po amžių tvano įstrigo Katedros sienoje.

Likimas. Kai likimas nutiesia kelią į Gdanską, doras G. Grasso skaitytojas privalo aplankyti prie Radaunės kanalo (kanał Raduni) esantį Lenkų paštą. Be didesnių įžangų paminėsiu, jog nacių okupacijos išvakarėse Janas Bronskis iš „Skardinio būgnelio“, smarkiai prakaituodamas, rūkydamas daugiau nei įprastai, už rankos vedėsi būgnytoją Oskariuką. Juodu leidosi Senamiesčio grioviu Motlavos (Motława) link, praėjo SS heimvero vyrų užtvarą ir nespėjus šiuo faktu deramai pasipiktinti, pastato gynėjų buvo įtraukti pro Lenkų pašto duris.

Skatas. Granata, auštant 1939-ųjų rugsėjo pirmajai kritusi į trečiojo aukšto kambarį, kurio vieną langą slėpdamasis už smėlio maišų gynė Janas Bronskis, o kitą – Kobiela, išvartė tarsi žaislinius lenkų ulonus ir sužeidė ūkvedį. Prasidėjo garsusis skato lošimas iš Kobielos gyvybės ir tuo pačiu – sarkastiškas pasišaipymas iš mirties. Pašto gynėjai stengėsi atsilaikyti, kol sulauks anglų ir prancūzų pagalbos.

Vakarai mums padės. Oskaras padarė išvadą: „Kai Lenkų paštas ir visa Lenkija bus puolama, anglų laivynas stovės kokiame nors daugiau ar mažiau saugiame Šiaurės Škotijos fiorde, Prancūzijos didžioji armija valgys pietus ir manys, jog vykdo Lenkijos-Prancūzijos garantinę sutartį, rengdama smulkias žvalgybines operacijas Mažino linijos rajone.“ Kaip simboliškai skamba šie žodžiai šiandien – Vakarų neryžtingumo laikotarpiu!

Westerplatte. Tą patį rugsėjo 1-osios rytą, kai pašto apgulties garsai liaujasi, G. Grasso romane gali girdėti iš Šiaurės ataidinčius šūvius. Tai linijiniai laivai „Silezija“ ir „Šlezvigas-Holšteinas“ puola Vesterplatės (Westerplatte) pusiasalyje įsitvirtinusią 180-ies lenkų įgulą.

Jėzus. Po trijų valandų, praleistų Vesterplatėje, Gdansko man dar negana, tad metuosi į Vžeščiaus (Wrzeszcz) rajoną, andai vadintą Langfūru (Langfuhr). Mano tikslas – Jėzaus Širdies bažnyčia, kurią vaizdingai aprašo G. Grassas. Čia Oskaras stebeilydavo į šoninį kairiosios navos altorių su Marijos, ant kelių pasisodinusios mažąjį Jėzų, skulptūra.

Jėzus 2. Oskarą jaudino mintis, koks šis vaikutis panašus į jį patį. Virinto kumpio spalvos Jėzus kumštelius laikė taip, lyg prašytų į juos ką nors įsprausti. Pavyzdžiui, būgno lazdeles. Oskaras kukliai – asmeniškai, sau – įtikėjo, kad taip padarius, Dievo sūnus atgis ir ims būgnyti.

Akistata. Išvysti tą skulptūrą ir veržiuosi į Langfūrą. Deja, ir mano stebuklas subliūkšta. Vargais negalais aptikęs bažnyčią, priekiniu fasadu pasisukusią į gelžkelio pylimą, jos vidų randu užtvertą grotomis. Į jas atsirėmęs alkūnėmis, izoliavęsis nuo pasaulio, į dangų maldą leidžia smulkutis parapijietis. Dar yra moterėlė, kuri paaiškina, kad vidun galėsiu įeiti tik per vakarines pamaldas. Domisi, kodėl taip noriu ten patekti. Nerišlia lenkų kalba aiškinu apie G. Grasso knygą, rodau ją. Moteriškė sako žinanti autorių, bet ne kūrinį.

Svečiuose pas klasiką. Jau treti metai Gdanske gyvenanti poetė Anastasija V. lydi mane į naktį. Aplankome barą „Jozef K“ (ulica Piwna 1). Su romantine aistra, sodrinama kino kadrais, mėgindavau įsivaizduoti, kas senaisiais laikais dėjosi jūrinių miestų, tokių kaip Mėmelis, Ryga ar Dancigas, užeigose. Suodinų jūreivių ir krovikų marmalynė, šūksmai, nuo virvių įdiržusios rankos, kartais nevengiančios ištraukti ir geležtę… Vesterno personažai jūros druskos išėstais veidais. XXI amžiaus Baltijos uostamiesčio rimtumu irgi neapkaltinsi, tačiau šurmulį gerokai švelnina gausūs moterų balsai.

15 minučių. Tiek trunka pervažiuoti Klaipėdą. Klaipėda yra uostas. Regis, viskas tuo ir pasakyta. Tai – miesto esmė, paskirtis ir perspektyva.  Kultūroje – taip pat.  Klaipėda yra miestas, gyvenantis sezoniniu ritmu, prekybos importo galimybėmis ir eksporto perspektyvomis, kultūriniu tranzitu.

Sankryža. Koks gi jis – pažįstamas takelis? Jauki trijų fachverkų sankryža Lietuvos istorijoje.    

Diena. Daugumą Klaipėdos viešųjų erdvių gali apibėgti greitai: jos visos yra  kelių pagrindinių gatvių kvadrate. Liepų gatvė, čia pat H.Manto, S.Nėries, S.Daukanto gatvės. Čia – stotis, Atgimimo aikštė, laivas „Meridianas“, Skulptūrų parkas, Danės promenada. Senamiestis, Friedricho ir Meno kiemo pasažai – tai, kas yra matoma dieną.

Aikštės. Kai kurios erdvės jau „įženklintos“ memorialiniais paminklais. Kai kurios – sutvarkytos, gražios, švarios ir tvarkingos, tačiau begarsės ir bekvapės, tarsi būtų niekieno: niekas neklausia jų vardo, niekam ir neįdomu sužinoti.

Bronza. Klaipėdos viešųjų erdvių „įmeninimas“ apsiriboja dekoratyviais berniukais ir mergaitėmis, šuniukais, vaiduokliais ir peliukais. Abstraktu, nebrangu, diskusijų nekelia, bronza erdvės nelaužo, na, ir vertę šiokią tokią turi.

Kitaip. Daug kartų atvažiuoju ir išvažiuoju, judu iš-per-į-skersai Klaipėdą. Tik vietiniams miestas atrodo stabilus. Tik jie kiekvieną dieną tose pačiose gatvėse mato tuos pačius namus, sutinka tuos pačius žmones, kerta tas pačias aikštes, pietauja tose pačiose kavinėse. Svečiui yra kitaip. Miestas jam atrodo sudėliotas iš garsinių ir vizualinių fragmentų. Ir visa ši chaotiška impresija sukasi, malasi, plevėsuoja, kol vakare galiausiai nurimsta.

Naktis. Glaistydami dienos netobulumą,  XII ir XX viešbučio „Amberton“ aukštai atveria naktinę panoramą.

Centras. Tikiu, kad apie Klaipėdą daugiau parašys kolegos ir Gdansko ir Kaliningrado. Galbūt jie atras tą vieną ir vienintelę vietą, kurioje bemat suvoki miesto dvasią. Ir nebūtinai jus turi užgriūti blizgus vitrinų gaudesys ir megatonos architektūros paveldo, perverti bažnyčių špiliai ir po savim palaidoti muziejų vertybės. Net ir neturėdamas visų šimtmečiais kurtų vertybių ar hipermodernių šiuolaikinių architektūrinių triukų, miestas gali nustebinti išskirtiniu jaukumu, unikaliu kažkurios srities koloritu, nors ir pirminiu, bet stipriu įspūdžiu, kuris priverstų į jį sugrįžti vėl ir vėl.

Panašumas. Jeigu vizualiai lyginsime tris miestus, pastebėsime, kad Klaipėda labiau panaši į Kaliningradą. Dėl panašaus karo metų likimo (buvo visiškai sugriauta) ir pokario palikimo (sovietinių laikų blokinės architektūros). Visgi Kaliningradas įdomesnis. Primena seno, dar lempinio televizoriaus vidurius – aplamdytas, perlituotas, bet per kažkokį stebuklą tebeveikia.

Epilogas. Miestas yra kaip didžiulis tekstas, neturintis pabaigos. Niekada jos neturėjo ir neturės. Net jei tame mieste ilgai gyvenai, negali gvieštis jo turinio. Pats esi tik mažytė jo pasakojimo dalis. Ar pažinome svetimšalį? Kelionė – tai ne vietos. Pirmą kartą jas reginčiam kelionė yra daiktavardžiai, būdvardžiai ir veiksmažodžiai. Perpasakojant – ir epitetai, metaforos, kalambūrai ir komentarai. Kurių yra daugiau?