Lithuania-Poland-Russia ENPI Cross-border Co-operation Programme 2007-2013
Naujienlaiškis
Projekto partneriai





Prisijunkite

   

CLOSE STRANGER: KLAIPĖDA. BALTOS DĖMĖS.

Rimantas Eivenis

  • Vėl prisiminiau tai, ką apie viešąsias erdves prieš kelis metus diskutavome su kauniečiu skulptoriumi Robertu Antiniu. Kodėl būtent su juo? Robertas Antinis – kaip tik tas žmogus, kuriam patinka ne revizuoti, o rekvizuoti bet kurią aplinką, bet kokį jos fragmentą, ir jį perkelti į savąjį, paralelinį, kūrybos pasaulį, kad vėliau sugrąžintų jį mums. Naują, švarų, provokuojantį.
  • Viešosios miesto erdvės. Įženklinimas ar įmeninimas?
  • Labas. Įžengiame į miestą. Koks jo skonis, kvapas, kaip rengiasi žmonės, ką jie veikia vakarais?
  • Klaipėda. Čia yra ir marios, ir jūra, o vėjas užtraukia virš miesto antklodę iš smėlio, bangų keterų kvapo, sumišusio su kėlimo kranų garsais ir žuvėdrų rypavimais.
  • Tik vietiniams miestas atrodo stabilus. Kiekvieną dieną tose pačiose gatvėse jie mato tuos pačius namus, sutinka tuos pačius žmones, kerta tas pačias aikštes, pietauja tose pačiose kavinėse.
  • Svečiui viskas yra kitaip. Miestas jam regisi sudėliotas iš garsinių ir vizualinių fragmentų bei fragmentukų. Ši chaotiška impresija sukasi, kondensuojasi ir nusėda būtent viešosiose erdvėse, taip jos tampa mūsų gaudyklėmis.
  • Viešosios erdvės – tai miesto ryšys su žmogumi.
  • Tai yra įženklinimas ir įmeninimas.
  • Abipusis ėmimas ir davimas. Miesto ritualas. 
  • Deja. Klaipėdoje viešosios erdvės suprantamos veikiau kaip „švaru“, funkcionalu“, „tvarkinga“, „neutralu“.
  • Vietoje viešajam menui įprastų formatų ir pranešimų čia populiaresni šūkiai „gelbėkime senamiestį“, „puoškime miestą“ ar „gaivinkime Klaipėdą“.
  • Pasižvalgykime po Klaipėdą. Kokie meno kūriniai krinta į akis viešosiose erdvėse? Teisingai, pirmiausia monumentai. Iš esmės tai memorialiniai paminklai, kurie statomi svarbiems įvykiams, tautos politinio, visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo reikšmingoms datoms paminėti.
  • Kai žaidžiama patriotizmo korta, suteikiama 100 procentų garantija, kad skulptūrinis sprendimas bus realizuotas kaip biustas arba statula, akcentuojanti portretinį panašumą, arba banali monumentalioji metafora. Nes jei bus pavaizduota kitaip – suprask, nepagarba istoriniam veikėjui, istorinei idėjai, žmonių jausmams, etc. Tokiu atveju teritorija aplink kanonizuotą paminklą tampa šventoriumi, kuriame bet koks iš principo natūralus veiksmas atrodys nenatūraliai.
  • Ką dar turime? Mecenatų dėka senamiestyje dominuoja mažoji plastika. Abstraktu, nebrangu, diskusijų nekelia, akies neerzina, na ir bronzos šiokia tokia vertė, bronza erdvės „nelaužo“. Deja, šios senamiesčio pelės, šuniukai, kačiukai ir kiti veikėjai tėra akcentai, jie negeneruoja viešosios erdvės vertės, konteksto sampratos, neatskleidžia erdvės esmės per se. Ši gyvūnija tiesiog yra. Be abejo, tai geriau negu nieko, gal savotiškai išreiškia miesto kameriškumą ir pan., tačiau paties miesto nepristato, nekuria jo stiliaus ir politikų taip trokštamo savitumo.
  • Praeitame dešimtmetyje vykdyti menininkų grupės „Žuvies akis“, KKKC performansų, meno instaliacijų ir objektų, KKKC meno rezidentūros projektai regisi romantiška praeitimi, žinutės sklaida į vietinės bendruomenės kosmosą, iš kurio nesulaukta jokios refleksijos.
  • Galbūt visi vykdyti projektai buvo pernelyg lyriški, politiškai korektiški ar socialiai dekoratyvūs, kaip „Close Stranger“? Tokiais atvejais adresato nebūna. Yra tik numanomas AŠ, slypintis už miestiečio kiauto.
  • Gal todėl tie kiautai labai primena mecenatų miestui dedikuotas mažosios plastikos skulptūras?
  • Savita mažųjų „globaliai teminių“ skulptūrų anatomijos, simbolikos ir dekoro samprata mazochistiškai įsimena. 
  • Klaipėda yra per maža refleksijai. Tačiau kartu čia – puiki erdvė tyrimams.
  • Koks galėtų būti tinkamiausias scenarijus viešajam menui Klaipėdoje?
  • Ką aš galėčiau patarti besiruošiančiam apie tai kalbėti, mąstyti ir kurti Klaipėdoje? Klaipėda yra uostas. Uostas – tai importas ir eksportas. Taigi prieš pereidamas prie veiklos, pagalvok: ką čia norėtum palikti ir ką tikiesi gauti? Menininke, būk meniškai pragmatiškas.
  • Tave čia supras. Ir gero vėjo palinkės.
  •  „Miesto scenarijus – baltos dėmės“. Tokios koncepcijos tekstas – iš pažiūros beprasmis algoritmas. Jį kuriant galėtų būti panaudotos žurnalistinių apklausų, projekto organizatorių pokalbių, protokolų, interviu, žiniasklaidos komentarų ištraukos.
  • Jos primintų netikėtą tuo pačiu reikalu suinteresuotų, tačiau skirtingų veiklos sričių ir interesų žmonių susitikimą „baltojoje miesto dėmėje“, vietoje – be savo laikmečio ir tęstinės istorijos, turint tikslą aptarti terra incognita  įženklinimo ir įmeninimo strategiją.
  • Tai galimybė vietai, kažkada ramiai kiūtojusiai ar tiesiog buvusiai elementaria miesto sistemos dalimi, kuri tarsi staiga dėl socialinių, kultūrinių ir ekonominių pokyčių gali atsirasti iš niekur. 
  • Tarsi nauja, neatrasta, neidentifikuota. Šis beprotiškas politikų, menininkų, kultūros strategų, urbanistų nesusikalbėjimo algoritmas – tai schema, kurią menininkai, įgyvendinantys savo kūrybinį planą, užkloję ant geografinio miesto žemėlapio turėtų pamatyti baltas urbanistines dėmes. 
  • Ką besiūlytume, kam berašytume instrukcijas – netgi pačiam menui – nepamirškime, jog viešasis menas gali netekti principinio aktualumo, jeigu meno veiksmas pasirinktoje teritorijoje nėra aktualus ar įdomus pats savaime.
  • Todėl parašykime elgesio su viešuoju menu instrukciją politikui! Urbanistinę akupunktūrą baltosioms dėmėms leiskime pritaikyti tai politikų kartai, kuri miesto raidos strategiją (taip pat ir urbanistine) netolimoje ateityje galbūt suvoks kaip visumą.    
  • Parašykime elgesio su viešuoju menu instrukciją menininkui!
  • „Baltąsias dėmės“ reikia tik surasti ir paženklinti savo kūriniais. Nes pakeitus bent vieną dėmenį, nuo kurios priklauso dėmės egzistavimas, reikės keisti ir kitą, t.y. tą, kurio menininkas nėra pajėgus pakeisti. Tada tektų atsakyti į visai kitus klausimus, nei konkrečiai vietai projektuojamas meno kūrinys kėlė iš pradžių.
  • Parašykime instrukciją urbanistams! Viešasis menas – tai visų pirma buvimas mieste, jo ritmo, savasties stebėjimas remiantis įvairiomis kūrybinėmis taktikomis, galimybė savo kūrybines strategijas susieti su tau primestu kontekstu.  
  • Trumpai tariant, jeigu jūs esate menininkas, tai neturėtumėte atvažiuoti į Klaipėdą su išankstine nuostata bei jau paruošta instaliacija ar performansu, pasižiūrėjęs nuotraukų per „Google“ paieškos sistemą.
  • Jūsų neturėtų apgauti architektūra, kuri pirmoji pasitinka svečią. Taip, taip. Nepažįstamoje vietoje žmogus nesąmoningai pradeda ieškoti atskaitos taško, saugumo, užnugario ir pan. Jūsų silpnumo akimirką juo gali tapti bet kuri architektūrinė užuovėja.
  • Nepamirškite: potencialūs jūsų gerbėjai slepiasi kavinės įsčiose, glaudžiasi prie istorinės architektūros ar memorialinių paminklų vertikalių, kiti ieško prekybos centrų, tretiems patinka aikštės ir skverai. Išlupkite juos iš ten.
  • Išrenkite, „išprievartaukite“ juos savo skleidžiamos misijos gėriu, leiskite jiems patikėti renovuojamo vakarietiško Kaliningrado stebuklu. Negesinkite nuorūkų į jų išplėstas iš nuostabos akis.
  • I got you! Taip nebus. Tai – pokštas.   
  • Atmeskite jau minėtus populiarius bet abstrakčius Klaipėdos šūkius: „laisvu stiliumi“, „gaivinkime senamiestį“ ir pan. 
  • Viešasis menas Klaipėdoje – tai salėse vykstančių parodinių mainų ir diskusijų loginis tęsinys miesto erdvėje.
  • Nekankinkite savęs ir kitų svarstydami, ar institucinio formato veiksmai gali padaryti miestą įdomų. Jeigu atvykote –  tiesiog darykite tai, dėl ko atvykote.
  • Tačiau prisiminkite, jog „menininku dabar pilna, net per daug, laikas tiems menininkams atsimerkti ir darbo paprasto imtis, pvz, butus meniskai remontuoti, ispiesti pagal galimybes, nebrangiai aisku… (klaipedis. 2010 03 14 20:31 (dienraštis „Klaipėda“)
  • Jūsų dėmesiui: „Lietuvoje įstatymas viešąsias miesto erdves apibrėžia kaip „bendro naudojimo teritoriją: žemės sklypus, kuriuose yra arba numatoma įrengti aikštes, parkus, skverus ir kitus želdynus““.
  • Ir dar kartą. Klaipėdoje viešąjį meną yra įprasta traktuoti kaip tradicinį paminklą – modernų, dekoratyvų meno kūrinį.
  • O dabar įsivazduokite save stovintį gražiame skvere, apsuptame ne tokių gražių žibintų ir išklypusių, neaišku kada buvusių madingomis plytelių. Skvere,  gražiame skvere, kuriame nešika šunys, tačiau būtinai bus bomžų (gamta tuštumos nemėgsta!) ir kuriame jūs ruošiatės įgyvendinti savo radikalią socialiai angažuoto meno hepeningą ar tiesiog gražaus meno akciją, kuriamą tiek pavienių menininkų, tiek meno grupių, atskirai ar kartu su žiūrovais.
  • Turbūt turėtumėte jaustis nepatogiai?
  • WTF?
  • Pastaruoju metu vis populiarėja interaktyvumo plėtotė. Gal verta pagalvoti apie tai ir bronzines senamiesčio skulptūras paversti animaciniais personažais?   
  • Piaras visada yra gerai.
  • Viešoji erdvė yra ir kibernetinė, ir fizinė. Todėl siūlytume susieti šiuos du aspektus kalbant apie problematiškiausią Klaipėdos architektūros kontekstą  – sovietinės architektūros palikimą. 
  • Taip miesto erdvėse pradėtų reikštis kultūros gerbėjų bendruomenę sudarančių įvairių elementų ir fragmentų socialinis identitetas beigi socialinis klimatas, kuris leidžia erdvę humanizuoti ir suasmeninti savo ir erdvės santykį, paversti „sava“ laisvalaikio ar susitikimų vieta. 
  • YES. Jūs galite būti naudingi! Viešojo meno plėtojimas plėtojimas plėtojimas tiesiogiai remia kultūrines industrijas, kuria galimybes šios srities menininkams, dizaineriams, architektams, NT sektoriui bei mecenatams dirbti kartu. O kokia nauda iš jūsų projekto?
  • Žinote, geras viešojo meno projektas ne tik patenkina estetinius poreikius, bet pritraukdamas smalsuolius bei su jais susijusias investicijas, skatina augimą ir ekonominę plėtrą, mažina socialinę įtampą.
  • Nėra gero ir blogo viešojo meno. Yra tik neįdomus ir nepaveikus menas. Geras kūrinys visada veikia. Tik  jūs patys jaučiatės arba gerai, arba blogai.
  • Menas viešojoje erdvėje yra baltoji dėmė.
  • Baltoji dėmė yra ir tyrimas, ir jo rezultatas.
  • Pats rezultatas savaime prasmės neturi.
  • Todėl rezultatui priskiriame meno kūrinio reikšmę.